Niekada tam nebus pavadinimo. Prisiminimai sugrįštantys vėjuotais pavasario vakarais, atplukdo dalį praeities.

Ar dar prisimeni kaip buvo gera? Ar dar pameni tą jausmą kartu?

Nebebus šito. Išnyko kaip tabako dūmas mėnesienoj. Išjungiau protą, įjungiau širdį ir ieškojau kažko naujo. Neradau. Net nebeišeina gyventi prisiminimuose, nes kartais būna dienų kai jie žudo. Neverkiu dėl to niekada, per daug tobula buvo, kad būtų įmanoma verkti.

For T. Ir jei perskaitysi šitą, davai, nesmerk. Kartais nostalgija ima viršų. Prisimink viską kas buvo. Geriausias laikas mano gyvenime. Nuo šaltų jūros bangų iki pirmo pavasarinio sniego.

o dabar įtraukime dar dūmą ir viską užmirškime.

ačiū, kad buvaai. ;*

Kiek kartų šokta vidurį gatvės ,,Klumpakojį”, kiek saulėlydžių palydėta kartu. Kiek visko įvykę, o dabar net prisiminti sunku.

Tada kai istorija buvo įpusėjusi mums tobula buvo viskas. Net pats ryškiausiai žalias troleibusas pamiršęs sustoti stotelėje buvo tobula.

Ir visai nesvarbu, kad tas tobulumas tapdavo visavertis tik 02:35h. Visai nesvarbu, kad aš į viską žvelgdavau kitaip negu dabar. Emocijos išnyko, dirbtinis burbulas sprogo. O gyvenimas tęsėsi. Su kažkuo kitu, ne tiek laimingai, tačiau vėl labai žavingai.

Sužalota kūno vieta – padengta Tavais bučiniais. Lietaus nuplautas skruostas. Per naują sukalbėta priesaika ir vėl pasižadėjimas amžinai mylėti. Kam to reikia? Ne Tau ir ne Man. Čia tik dėl formalumų, tik tam, kad galėtum pasakyti ,,taip mes pora”, tam, kad jaustumeis visavertis ir savimi patenkintas nors ištikrųjų viduje esi asilas nevertas net pirmo saulės spindulio delne.

Ir taip jau būna kai norisi nebejausti, noris nebetikėt ir nebenusišnekėt. Atrodo, jau tuuoj sugebėsi būti abejinga ir šalta, bet staiga vėl kažkas pakiša koją ir Tu vėl išsišiepus kaip pirmas vasaros spinduliukas plepi su juo.

Naivumas – liga nuo kurios gali išgydyti tik labai stiprus skausmas.

Ir mano ašaros kartais būna dirbtinos, nes ir man jos kartais užspaudžia akis per daug stipriai.

Visada mąstanti pozityviai, žiūrinti į rytojų tik blaivomis akimis ir švariais plaučiais. Jie neužteršti, jos lūpų neliečia kenksmingi tabako dūmai. Ji visada juokiasi, kartais iki ašarų. Ji yra visada nuoširdi, niekada nebūna dirbtina. Jos veido NIEKADA nepuošia storas makiažo sluoksnis. Į problemas ji žiūri su šypsena. nepasisekus numoja ranka. Vaikinai dėl jos eina iš proto, ne dėl to, kad ji lengvai pasiekiama, o dėl jos rudų akių varančių iš proto.

Jos lūpų niekada nelietė ir nelies nenuoširdus prisilietimas. Ji pulsuoja meile ir aistra tam vieninteliui kurio dar nesutiko. Ji tiki amžina meile ir ištikimybe. Ji naivi. Bet jai pasaulis gražesnis negu mums. Ji nemato problemų kurias sukelia kiekviena diena, ji iš visko išspaudžia viską kas geriausia.

Ji gyvena. Pabandyk susigrąžinti tokią merginą. Pabandyk, dėl savęs ir savo ateities.

o aš bandysiu gyventi kaip ji. Pamiršti praeitį ir žvelgti į ateitį su šypsena kuri vis dažniau puošia mano veidą.

Mes skaudinam tam, kad mus pastebėtų, tam, kad parodytumėm kaip kažkada skaudėjo mums. Mes pasiunčiame brangius žmones į ten iš kur negrįžtama.  Nesusimąstome, kad teks dėl to gailėtis.

Ir miršta žmonės verti gyventi labiau už mus. Ir gimsta vaikai nepažindami savo tėvų, ateityje juos keikdami, o galiausiai dėkodami už viską ką gimdytojai suteikia.

Mes kiekvienas kitoks, kiekvienas savotiškas ir žavingas, kiekvienas…

Kažkur, tolimam krašte. Už marių ir jūrų ir kelių kalnų mūsų laukia toks pat kaip TU IR AŠ. Mūsų laukia ir tikisi mus sutikti.

Taip ir paskirsime gyvenimą antram individualiam asmeniui surasti.

Rūkysime cigaretę po cigaretės, keisim partnerius kas naktį, tačiau lauksime jo.

Kiekvienas skausmą jaučiame skirtingai. Ir kas man daugiau jeigu ne aš pati papasakos kaip jaučiausi kai vėl mane apgavai Tu. Niekas ne pajaus tokio skausmo, tokio išgyvenimo kaip aš. TU IR AŠ. Susijungę naktyje – savais kūnais ir skirtingu skausmu.

Kai žmogus tave meta, tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų drauge kurtas pasaulis, ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave nuodugniai išbandė, nusivylė ir galiausiai uždėjo antspaudą ,,ATMESTA”

Niekada negalvojau, kad esu ant tiek buka. Galvoja skamba kiekvienas jo meiliai ištartas žodis, ant odos jaučiasi jo pirštų galiukų prisilietimai. Ir nieko aš jau nebepakeisiu, teks išgyventi. Žinau, kad norėdama galėčiau dar pabūti kartu su juo. SAVAITĘ. Po to vėl verkčiau ir laukčiau kol jis VĖL užsinorės būti su manimi. Tai jau buvo tapę mano sup*sta savaitine rutina. Atsibodusia, giliai užknisusia. Bet aš pati leidaus, pati kalta.

Ir šiandien. Pamačius jį nutirpo kojos. Širdis pasiuntė na*ui protą ir aš vėl nusišypsojau jam, taip pat kaip ir patį pirmąjį kartą, taip – kaip jam patikdavo. Jis atsakė tuo pačiu. Ir NE, aš nenoriu, kad jis sugrįštu, aš tiesiog nebenoriu to jausmo kai jauties kitam per prasta. Nenoriu.

Laikas bėgs, kaip visada, paliks prisiminimus kuriuos savo viduje žudysiu ir kentėsiu. Verksiu naktimis laukdama jo skambučio. Ir padėjus ragelį vėl ir vėl ir vėl mintyse jį šauksiu.

Bukumui ribų NĖRA.

P.S: Pirmieji žodžiai NE MANO.

Niekada nesupratau, kodėl taip staigiai prisirišu prie naujovių, naujų žmonių savo gyvenime. Nesugebu jų atsisakyti praėjus vos keliems mėnesiams ir man visai nesvarbu, kad jie mane įskaudino ,,n” kartų. Ir dar vienas bjaurus mano bruožas – visada kaltinu save. DĖL VISKO.

Paliko vaikinas kuris žaidė su manimi ir aš to negalėjau suprasti nors visi tai kartojo daaug kartų. Kas kaltas? Žinoma, kad aš. Pati leidausi būti žaislu. Tai savaime suprantama, tačiau sugebu dar kaltinti save, kad aš kalta ir dėl to, kad mums nieko nesigavo.

Esu kvailė. Nesugebu blaiviai mąstyti tada kai to labiausiai reikia.

Man dabar reikia palaikymo. Bent truputėlį.  Reik aplinkinių dėmesio, kad nesusimaučiau AGAIN.

P.S: Mielieji mano draugai, atsiprašau, tačiau man dabar DEPRESŪCHA.

P.P.S: Prasiblaškymui: